Augimas – ne siekis, o atvirumas procesui
Vidinė transformacija nėra tai, ko siekiame, o tai, kam leidžiame vykti.
Dažnai manome, kad vidinė transformacija – tai dar vienas tikslas, kurio turime siekti: suplanavę veiksmus, disciplinuotai dirbdami su savimi, kryptingai augdami. Tačiau iš tiesų giluminė, esminė kaita nevyksta per valią ar pastangas. Ji prasideda tada, kai nustojame priešintis tam, kas natūraliai nori mumyse keistis. Kai liaujamės kontroliuoti, vertinti, lygintis ir tiesiog leidžiame sau būti. Būti tuo, kas esame šiandien. Būti su tuo, kas kyla viduje nekeičiant, o įsiklausant.
Tikras vidinis virsmas prasideda per atvirumą. Per drąsą susitikti su savimi be kaukių, priimti savo silpnumą, sumaištį, skausmą, net jeigu šie jausmai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip žingsnis atgal. Leidžiame vykti transformacijai tada, kai griūna gynybinės sienos, kai atsiveriame nežinomybei be lūkesčių. Dažnai tai vyksta tyliai, net nepastebimai, bet iš esmės keičia mūsų santykį su savimi ir pasauliu.
Leisti vykti – tai išdrįsti būti procese. Augame tada, kai leidžiame sau gyventi savo ritmu, girdėti save, savo širdies troškimus. Kai neforsuojame transformacijos, dažniausiai būtent tada ji ir įvyksta.
Pirmuosius kelerius metus pasodintas bambukas beveik neauga. Iš išorės atrodo, lyg nieko nevyksta. Tačiau tuo metu po paviršiumi formuojasi galinga šaknų sistema. Jei šiuo laikotarpiu imsime nerimauti dėl rezultatų, lyginti su kitais augalais, galime net nuspręsti, kad „nieko iš to nebus“. Bet jeigu leisime procesui vykti sava eiga, jei pasirūpinsime tinkama aplinka – šviesa, vandeniu – vieną dieną bambukas išaugs kelis metrus vos per kelias savaites.
Taip ir mes – kai nebespaudžiame savęs, nesiekiam rezultatų, kai priimame laukimą, nežinojimą, mūsų šaknys stiprėja. Ir tada, kai ateina laikas, vidinis virsmas tampa matomas. Ne todėl, kad jo siekėme, o todėl, kad jam leidome vykti.